Visų pirma,man atsibodo mokytis. Noriu į Niujorką. Nežinau ką ten veikčiau,bet labai noriu. Vakar supratau,kaip ir kur norėčiau gyventi visą gyvenimą. Bet to neviešinsiu,nes vėl būsiu išvadinta tuštybių karaliene. Man reikia erdvės. Čia viskas dusina ir NU-SI-BO-DO. Nepatinka net lietus,kurį dievinau ir raudonas vynas,kurio niekad neatsisakydavau. Važiuojam su manim į Kambodžą? Savaitei. Arba pasiimam 10000lt paskolą ir skrendam į Paryžių prisipirkti batų? Po velnių,darausi nebe Ryshkau!
Shit happens
•rugsėjo 15, 2010 • Parašyti komentarąI’m back!!
•rugsėjo 5, 2010 • Komentarų: 1Labas! Grįžau,nors skaitantieji jau tikriausiai manė,kad šis blog’as niekad nebeatsigaus. Ką gi,grįžtu su milijonu naujienų. Įstojau. Ne ten,kur norėjau,bet įstojau ir kolkas man patinka ir tai,ką mokinuos. O tai yra anglų filologija. Be abejo,gyvenu taip pat ne Kėdainiuose. Šiuo klausimu,mano svajonė išsipildė-gyvenu Vilniuj 
ne Užupy,kaip kad norėjau,bet pradžiai tiks ir Antakalnis.
Nepažadu rašyti labai dažnai,nes,greičiausiai,taip nebus. Nepažadu džiuginti milijonu naujienų kas savaitę,bet stengsiuos prisėsti ir parašyti bent keletą vertų dėmesio dalykų nepažadu būti įdomi visiems,bet tikiuosi,kad kažkas mėgs tai,ką aš rašau
Šiam kartui tiek,stengsiuos pasirodyti kuo greičiau ;]
Kor.
Jaunosios architektės
•gruodžio 10, 2009 • Komentarų: 1Tai klausyk,čia gi gerai labai. Mes baigiam įsiliet į architektų klaną 
Listening to
•lapkričio 23, 2009 • Parašyti komentarąNiekaip neatsiklausau jos ryshkau pirmą kartą laukia Kalėdų!!!
Kliedesiai
•lapkričio 20, 2009 • Parašyti komentarąLabas. Šiandien aš nesišypsau. Ir šiandieninis oras man nepatinka.
Kur tu? Kiek žinau,išvažiavai. O kada grįši? Aš nepasiilgsiu,bet man rūpi. Ir tikrai neverksiu,nes mus taip išmokė.
Gal arbatos? Imbierinės su medumi. Arba cukrumi. Kiekvienam pagal skonį. Aš mėgstu be nieko. Nors pirmenybę teikiu kavai.
Reikia pakabinti užuolaidas. Kurias patartum-tamsias ar šviesias? Nors man tavo nuomonė nerūpi. Kaip ir tau manoji. Ir abu tą žinom.
Ant stalo sėdi trys katės. Tik tu nežinai jų vardų. O aš taip niekad jų ir nepasakysiu.
Visi serga. Visiems reikia vaistų. Man taip pat. Prašyčiau tabletę nuo nevilties ir piliulę nuo apatijos. O gal turit ne tik medicininių kaukių,bet ir dirbtinių šypsenų? Sakot ieškot Akropoly? Ten išpirktos-bandžiau.
Noriu citrininio pyrago su meilės įdaru ir balintos kavos su trim šaukšteliais vilties. Aš visada noriu neįmanomo.
Seniai klausiu kodėl rytai nekvepia žemuogėmis ir cukraus vata. Man niekas neatsako. Dar man įdomu kodėl mes ne pacifistai. Ir ypač aš. Šiandien dariausi testą. Jis sakė,kad aš esu piktas žmogus. Aš sutinku.
Aplink ramu. Visi mėgaujasi tuo. Nekenčiu tylos,ramybės,tuščių miesto gatvių,užmiesčio ir miškų. Gal todėl viduje niekad nebūnu rami,nemoku atsipalaiduoti.
Bet dėl to man patinka kaltinti tave. Kaip ir dėl to,kad naktim neužmiegu,o rytais neatsikeliu. Nenorėjau keltis ir šiandien,bet reikėjo. Reikia kasdien. Dar nekenčiu rutinos. Nemėgstu kontrolės ir taisyklių. Bet aš vistiek gera. O tu ne.
Šiąnakt sapnavau,kad tėtis paliko mane ir mamą. Apsimetu,kad man nerūpi. Bet iš tiesų aš nenoriu,kad taip atsitiktų. Man būtų skaudu. O tau būtų tas pats.
Groja pati liūdniausia daina pasaulyje. Bet aš neverkiu. Pasikartosiu-mus taip išmokė.
Man atrodo aš išprotėjau. Tu pasakytum,kad taip nutiko jau prieš aštuonioliką metų. Pasikartosiu-man tavo nuomonė nerūpi.
Ir šiandien aš beveik laiminga. Nors nesišypsau. O kai tu grįši iš ten,kur dabar esi,aš sutiksiu tave ir nusišypsosiu. Nusišypsosiu kaip nepažįstamąjam. Ir nueisiu nepasakius nei žodžio. Bet tau dėl to neskaudės kaip neskauda man. Ir tas yra gerai.
Sudie.
Kor.
